Kategorija: Rūtos straipsniai

Išteisintas pesimizmas

Išteisintas pesimizmas

Įsivaizduokite, kad rankose laikote pusiau pripiltą stiklinę. Jei jūsų paklaustų, ar ji jums atrodo pusiau pilna, ar pusiau tuščia, ką atsakytumėte?

Pabandykite mintyse pamatyti zebro atvaizdą. Ar zebras jums atrodo baltas su juodais dryžiais, ar juodas su baltais dryžiais?

O dabar įsivaizduokite, kad prieš save matote nokstančias uogas. Ar jos jums atrodo pusiau žalios ar beveik prinokusios?

Jei manome, kad stiklinė beveik pilna, zebras baltas su juodais dryžiais, o uogos beveik prinokusios, mums labiau būdingas optimistiškas požiūris į gyvenimą. Tuo tarpu regėdami pustuštę stiklinę, juodą zebrą su baltais dryžiais bei pusiau žalias uogas, labiau vadovaujamės pesimistiška ideologija. Nors šiandieninėje visuomenėje esame itin skatinami būti optimistais ir dažniau nuvertinami pesimistai, būtent jie kai kuriose srityse gali tapti nepakeičiami, jei tik bendraudami sugebėsime atsisakyti išankstinių nuomonių, skuboto ir atmestino vertinimo.

Straipsnio tęsinį galite rasti tik popieriniame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje  (2018 Nr.1).

 

DIENA NAUJAI PRADŽIAI

DIENA NAUJAI PRADŽIAI

Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra bent dvi dienos, kai stabtelime, suklūstame ir susimąstome. Viena jų – gimtadienis, kai savęs klausiame, ar gyvename taip, kaip norime. Kita – Naujieji metai. Jų išvakarėse peržvelgiame jau besibaigiančius metus ir puoselėjame naujus lūkesčius ateičiai. Tikimės, o dažnai ir raštu pasižadame, kad dabar jau tikrai gyvensime kitaip: sveikiau, blaiviau, aktyviau, darniau, nuolankiau, taupiau, dėmesingiau ir pan. Tačiau po kurio laiko apie duotus pažadus pamirštame arba randame įtikinamų pasiteisinimų, kodėl jų nevykdome, ir vėl grįžtame prie senų įpročių. O ar kada pagalvojome, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jei tokius stabtelėjimus ir įsisąmoninimus atliktume kasdien, t. y. 365 kartus per metus?

Šią straipsnio dalį taip pat galite rasti čia: http://www.psichologijatau.lt/diena-naujai-pradziai/

Straipsnio tęsinį galite rasti tik popieriniame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje  (2017 Nr.6).

Neišvengiami gyvenimo pokyčiai

Neišvengiami gyvenimo pokyčiai

Kaip gyvuoti, siaučiant permainų vėjams, ir nesijausti gniuždomiems?

Gyvenimas primena sraunią upę, kurioje viskas nepaliaujamai juda ir mainosi. Taip, kaip yra šiandien, nesitęs amžinai. Žmogaus gyvenimas – ne išimtis. Pavyzdžiui, kažkada džiaugsmą pakeičia liūdesys, atradimus – praradimai, sėkmę – nesėkmės, gerovę – negandos, sveikatą – ligos, gimimą – mirtis ir atvirkščiai. Dauguma mūsų, užuot įsisąmoninę, kad nėra nieko pastovesnio už laikinumą, priešinamės nelauktiems gyvenimo pokyčiams, prisiimdami aukos vaidmenį, apgaudinėdami save, kaltindami kitus, skųsdamiesi ir peikdami likimą, vengdami atsakomybės, neigdami tikrovę ir pan. Daug veiksmingiau susitaikyti su esama padėtimi – su tuo, kad šiuo metu yra taip, kaip yra, – ir mokytis joje išbūti. Toks nusiteikimas leidžia gyvenimui tekėti sava vaga, padeda atgauti jėgas, ieškoti naujų prisitaikymo galimybių, leidžiančių ir vėl džiaugtis gyvenimu.

Šią straipsnio dalį taip pat galite rasti čia: http://www.psichologijatau.lt/neisvengiami-gyvenimo-pokyciai/

Straipsnio tęsinį galite rasti tik popieriniame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje  (2017 Nr.6).

Atostogų meditacija

Atostogų meditacija

Kartais atostogaudami mintimis būname verslo susitikime, galvojame apie vasarą laukiančius sodo darbus, planuojame virtuvės remontą ar mintyse ruošiame vaikus naujiems mokslo metams. Būna ir taip, kad, užuot pasimėgavę gamtos grožiu, žaidžiame kompiuterinius žaidimus, naršome internete, tikriname socialinius tinklus. Dažnai taip norime viską įamžinti ir kitiems parodyti, kad nepaleidžiame iš rankų filmavimo kameros ar fotoaparato, taip prarasdami galimybę pasigrožėti akimirka čia ir dabar. Stabtelėkime. Gal tai ženklai, kad nerimaujame, nepakankamai atsipalaiduojame ar ne pagal paskirtį naudojame savo atostogas? Jei susimąstėte ir norėtumėte kitokio, labiau fiziškai atpalaiduojančio bei dvasiškai praturtinančio poilsio, šis straipsnis kaip tik jums.

Įminę tikrojo poilsio paslaptį, kiekvienas galime susikurti tokias atostogas, kurios būtų vertingos ir teiktų atgaivą kūnui bei sielai.

Šią straipsnio dalį taip pat galite rasti čia: http://www.psichologijatau.lt/atostogu-meditacija/

Straipsnio tęsinį galite rasti tik popieriniame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje  (2017 Nr.3).

Vaikų ožiukai – galimybė augti kartu

Vaikų ožiukai – galimybė augti kartu

Mama su trimečiu sūnumi Kristupu išsiruošė į prekybos centrą. Jie iš anksto susidarė būtiniausių prekių sąrašą, kuris palengvintų apsipirkimą. Tačiau, vos įpusėjus apsipirkimui, sūnus užsinorėjo naujos mašinėlės. Mama atsakė, kad šio žaislo neplanavo pirkti, ir paprašė padėti mašinėlę į vietą. Sūnui tai nepatiko, bet sutiko. Tada jis užsimanė konstruktoriaus. Mama vėl paaiškino, kad šiuo metu jo nupirkti negali. Berniukas supyko, pradėjo mėtyti žaislus, krito ant žemės ir ėmė rėkti.

Kol tėtis kalbėjo telefonu, jo penkiamečiai dvyniai Tomas ir Tadas žaidė su kaladėlėmis. Abu statė bendrą bokštą. Vienas iš brolių stodamasis netyčia užkliudė bokštą ir jis nugriuvo. Kitas brolis įsiuto, pradėjo pykti ir mėtyti kaladėles, o viena jų pataikė Tadui į akį.

Visa šeima ruošėsi į tetos gimtadienį. Tėvai jau apsirengė, o jų dvimetė dukra Lėja atsisakė tai daryti. Laikas nenumaldomai tiksėjo, nesinorėjo pavėluoti, todėl abu tėvai stengėsi susitarti su dukra, tačiau ji kategoriškai priešinosi rengtis bet kokius drabužius, plėšė juos nuo savęs, verkė ir spardėsi.

Jei bent kartą esate atsidūrę panašioje situacijoje, turbūt žinote, kaip nelengva išlikti ramiam. Vaikai tampa užsispyrę, maištaujantys, priešiški, sunkiai valdomi, pilni pykčio, isterijos, ašarojantys, kaprizingi ir pan. Tėvai jaučiasi sutrikę, nelaimingi, susigėdę, išmušti iš vėžių, nusivylę, išsekę, kalti. Daugelis net sustingsta iš nežinojimo, ką daryti, arba, priešingai, pradeda infantiliškai ir nebrandžiai elgtis. Tokie vaikų emocijų proveržiai dažnai netikėti ir tėvams, ir vaikams, todėl tampa tikru iššūkiu abiem pusėms. Kaip elgtis, kai vaikus aplanko ožiukai? Į ką atkreipti dėmesį, kad pajėgtume juos nuraminti, o auklėjimas taptų lengvesnis ir veiksmingesnis?

Mokydami nebaudžiame

Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą. Šaukimu, pamokslavimu, rėkimu ir liepimais tėvai bandė dar labiau sustiprinti savo autoritetą, kuriam nevalia priešintis. Vaikai slopindavo netinkamą elgesį iš baimės dėl tėvų reakcijos. Manyta, kad tėvai yra tie, kurie iš vaiko, lyg iš molio, turi nulipdyti žmogų pagal savo įsivaizdavimą, o jei nesiseka – panaudoti rykštę. Tėvų elgesio modeliai, neįgyvendintos svajonės ir neišsipildę lūkesčiai buvo perkeliami vaikams su viltimi, kad jie juos įgyvendins beveik be galimybės pasipriešinti.

Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje. Žydų kilmės šveicarų psichoterapeutė Alice Miller po dvidešimties metų psichoanalizės praktikos visą dėmesį skyrė vaikystėje patirtų traumų tyrimams. Pasak jos, 90 proc. dabartinių pasaulio gyventojų vaikystėje patyrė fizinį ar psichologinį smurtą. Tokios žiaurybės kaip mušimas, draugiško dėmesio ar bendravimo stoka, vaikų poreikio ir sielos skausmo nepaisymas, beprasmės, iškrypėliškos bausmės, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, emocinis šantažas, savivertės žlugdymas ir įvairiausi valdžios naudojimo būdai traumuoja vaikus, skatina atsižadėti savasties bei tėvų.

Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus – jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų. Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų. Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis. Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai. Tokiam į vaiką ir į santykį su juo orientuotam auklėjimui reikia didelės kantrybės, empatijos, atsidavimo, sąmoningumo, kūrybiškumo, o tai ne visada paprasta.

Visą straipsnį galite rasti čia: http://www.psichologijatau.lt/vaiku-oziukai-galimybe-augti-kartu/

5 žingsniai sąmoningo pykčio link

5 žingsniai sąmoningo pykčio link

Tobulėkite, būkite subrendę ir supraskite, kad medus pritraukia daugiau vabzdžių nei actas. Neleiskite, kad jūsų pyktis ir nusivylimas neigiamai veiktų aplinkinius. Zigas Ziglaras

Dauguma žmonių bent kartą per dieną pasipiktina, sudirgsta, susierzina ar pajunta kartėlį. Kiekvienas turime teisę išgyventi tai, ką jaučiame, ir pyktis, žinoma, nėra išimtis. Tai emocinis signalas, kurį būtina išgirsti. Neatpažintas, kaupiamas, vengiamas ar slopinamas pyktis ilgainiui virsta įniršiu, rodančiu pažeistą vidinį žmogaus vientisumą ir sutrikusį santykį su išoriniu pasauliu. Tokiam pykčiui palaikyti sunaudojame milžinišką kūrybinės, intelektinės ir seksualinės energijos kiekį. Kitą vertus, jei stengsimės suprasti pyktį ir priimsime jį kaip galimybę geriau pažinti save bei tobulėti, atsiversime prasmingoms permainoms santykiuose su savimi ir artimaisiais. Nuo ko pradėti?

Praktikuokime savistabą

Kuo labiau pykstame, tuo labiau susitelkiame į kitą žmogų, kuris, mūsų manymu, mus ir supykdė. Tuo metu pamirštame etiketą, pozityvius bendravimo įgūdžius, seminaruose išgirstą medžiagą apie pykčio valdymą, perskaitytas knygas apie savikontrolę ir pasižadėjimą bendrauti mandagiai. Kai pykčio energija užvaldo visą kūną ir protą, atrodo, kad užverda kraujas, tampame akli, nebematome, kas vyksta, o tik kibirkščiuojame ir sproginėjame bet kur ir bet kada.

Dažnai barnio ar konflikto metu bandome įrodyti tiesą ar pranašumą, nors kiekvienas savaip esame teisūs, vertingi ir unikalūs, tiesiog skirtingai suvokiame tikrovę. Pavyzdžiui, vyras priekaištauja, kad žmona neskaniai gamina, o ji barasi, kad sutuoktinis per mažai uždirba, kad pajėgtų sumokėti už brangiai kainuojančius maisto gaminimo kursus; darbdavys piktinasi prasta pavaldinių darbo kokybe, o jie tikina padarę viską, ką galėjo, esant krizinei situacijai ir turint ribotus darbo išteklius; tėvai skundžiasi, kad vaikai namie nesitvarko, o jie nuoširdžiai tikina, kad tenori žaisti ir stengiasi susitvarkyti tiek, kiek pajėgia. Pykčiui stiprėjant ir augant įtampai, mūsų ego vis labiau pučiasi, o savikontrolė silpsta, todėl pykčio banga pradeda valdyti mus, o ne mes ją.

Šią straipsnio dalį taip pat galite rasti čia: http://www.psichologijatau.lt/4183-2/

Straipsnio tęsinį galite rasti tik popieriniame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje  (2017 Nr.2).

Vaikų pamokos suaugusiesiems

Vaikų pamokos suaugusiesiems

Įprasta manyti, kad suaugusieji moko mažuosius. Manome, kad vaikai yra per maži, kad ko nors mus išmokytų. Bet ar tikrai? Neįvertindami vaikų mums daromos įtakos, nepastebėsime ir ypatingų progų bei unikalių galimybių tobulėti. Sutelkdami dėmesį į vaikus ir likdami atidūs savo reakcijoms, kasdien išvysime situacijų, per kurias jie mus ko nors moko.

Atkreipkime dėmesį į žaidžiančius vaikus. Štai penkiametis Jonas įsivaizduoja, kad yra vairuotojas, o šešiametis Simonas – policininkas. Jiems svarbu tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne tai, kas buvo vakar ar bus tik rytoj. Abu berniukai yra susidomėję tuo, ką daro: kuria žaidimo personažus ir taisykles, gaminasi reikiamas priemones, kūrybiškai pertvarko erdvę ir pan. Iš šalies atrodo, kad įsijautimas į žaidimo procesą ir yra malonumo šaltinis, kai reikšminga tik tai, ką jaučiame, galvojame ir patiriame šiuo metu. Tokiu elgesiu berniukai moko mus išgyventi dabarties akimirką – nebūti prislėgtiems praeities naštos ar suvaržytiems rytdienos.

Kitaip nei vaikai, suaugusieji dėmesį dažnai nukreipia į praeitį. Vis grįžtame prie buvusių įvykių, santykių ar žmonių, prisirišame prie to, kas jau nebeegzistuoja, ir taip pasmerkiame save vidinei kančiai bei nuolatiniam alinančiam skausmui. Pavyzdžiui, garbingo amžiaus moteris, užuot branginusi per savo gyvenimą sukauptą patirtį, dabarties laiką ir jai likusias dienas aukoja sielvartui, kad neišnaudojo turėtų galimybių, padarė daug klaidų, gyvenimą iššvaistė veltui ir pan. Pasinerdami į buvusius nemalonumus, skaudžius prisiminimus, sudužusias viltis, sau nepadėsime, o tik dar labiau pabloginsime savijautą. Tačiau apgailestavimas, sąžinės graužatis, nusivylimas, nostalgija ir nuoskaudos vis mažiau mus persekios, jei mokysimės priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir būsime dėkingi už suteiktą galimybę patirti dabarties akimirką. Būtent vaikai savo gebėjimu pravirkti ar supykti ir netrukus vėl šypsotis mums parodo, kad nereikia nieko kaupti ir tuščiai apgailestauti, o, priešingai, reikia paleisti praeities nemalonumus ir netrukus vėl džiaugtis gyvenimu.

Šią straipsnio dalį taip pat galite rasti čia: http://www.psichologijatau.lt/4185-2/

Straipsnio tęsinį galite rasti tik popieriniame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje  (2017 Nr.2).

Jautrių vaikų stiprybės

Jautrių vaikų stiprybės

Jautrių vaikų auklėjimas primena lepių gėlių auginimą. Reikia daug dėmesio, pastangų ir rūpesčio, tačiau būtent šie vaikai pražysta gražiausiais žiedais.

Ar kada teko girdėti mitą apie garsų graikų karį Achilą? Jo motina deivė Tetidė, norėdama apsaugoti savo sūnų nuo pažeidžiamumo ir mirties, maudydavo jį stebuklingoje Hado karalystės upėje Stikse. Ilgainiui visas Achilo kūnas tapo tvirtas ir stiprus, išskyrus kulną, už kurio motina jį laikydavo maudynių metu. Deja, mūšyje užnuodyta priešo strėlė pataikė tiesiai į neapsaugotą Achilo kulną ir tai lėmė jo mirtį.

Atrodo, šis mitas bando išmintingai perspėti, kad net ir stipriam žmogui pažeidžiama vieta ar silpnybė gali tapti pražūtinga. Panašiai mes linkę galvoti apie lengviau pažeidžiamus ir jautrius vaikus – manome, kad jų jautrumas yra silpnybė. Nieko keista, nes šiems mažyliams reikia daugiau dėmesio – jie neramūs, dirglūs, sunkiau auklėjami, labiau nerimauja naujose situacijose, sunkiau užmiega arba miega itin jautriai. Tačiau jautrumas yra silpnybė tol, kol yra nepažintas ir nesuprastas.

Visą straipsnį galite rasti čia: www.psichologijatau.lt/jautriu-vaiku-stiprybes/