Kategorija: Pasakojimai

Savu gyvenimo tempu

Savu gyvenimo tempu

Kartą šaltą vėjuotą vėluojančios vasaros dieną sraigė ėmė ropštis vyšnios kamienu. Žvirbliai ant gretimo medžio iš širdies linksminosi žiūrėdami į ją. Paskui vienas iš jų priskrido prie jos ir paklausė:

– Ei! Ar nematai? Ant šito medžio nėra vyšnių!

Nenutraukdama kelionės mažylė atsakė:

– Bus, kai aš ten nukaksiu.

Oleg Gadeckij


Ar mums visiems užtenka ryžto judėti, mokytis, tobulėti savo, o ne kitų primestu tempu? Dažnai pasiduodami beatodairiškam aplinkybių diktuojamam tempui to paties mokome ir vaikus. Skubiname, kad jie greičiau rengtųsi, valgytų, ruoštų namų darbus, eitų miegoti ir pan., užuot įsiklausę į jų prigimtinį tempą ir jį gerbę!

Ar tikrai tikslą pasiekia tas, kuris greičiau bėga? O gal svarbiau žinoti, dėl ko ir kur link judame bei kantriai ugdytis tam reikalingas savybes?

Psichologė Rūta Mickevičienė

Tėvo ir sūnaus pokalbis

Tėvo ir sūnaus pokalbis

Sūnus mokėsi penktoje klasėje, kai jis stipriai įžeidė mamą.
Ji apsiverkė. Aš tuo metu nesikišau, tačiau praėjus kelioms dienoms, kai sūnus ruošė namų darbus, aš priėjau prie jo ir tariau:
– Eime kartu pasivaikščioti, aš noriu su tavimi rimtai pasikalbėti.
Mes išėjome į lauką ir tylėdami kartu pasukome parko link.
Tai nebuvo beprasmis tylėjimas. Kartais reikia kiek patylėti,
kad tinkamai išreikštum kunkuliuojančius jausmus.
Auklėjimas juk vyksta ne išoriniame pasaulyje, bet žmogaus sielos viduje. Sūnus jautė, kad tuoj įvyks kažkas svarbaus.
– Sūnau, man reikia tavo pagalbos, – pagaliau aš pradėjau pokalbį.
– Kartą aš įsimylėjau vieną nuostabią merginą. Ir šiai merginai aš pažadėjau, kad jei ji už manęs ištekės, aš padarysiu viską,
ką galėsiu, kad jos niekas niekada neskriaustų. Tai tavo mama… Ir dabar man reikalingas tavo patarimas, ką man reikėtų padaryti su sūnumi, kuris įžeidė mano mylimą moterį?
Sūnus nuleido galvą ir tyliai ištarė:
– Nubausk mane.
– Žinai, ankščiau aš buvau vienas vyras šeimoje, kuris gynė savo mylimas moteris, tad aš tau siūlau nuo šiandien,
tegul mūsų šeimoje bus du vyrai, kurie tai darys.
Aš pažvelgiau sūnui į akis.
Jose atsispindėjo atgaila ir dėkingumas.
Aš ištiesiau jam ranką, bet vietoj paspaudimo mes apsikabinom…

Š. Amonašvilis


Kaip mokome vaiką svarbiausių gyvenimo pamokų? Kiek keičiamės mes patys ir tobulėjame, kad padėtume vaikui užaugti?

Šeimos kapitalas

Šeimos kapitalas

Tėvas išvaškavęs automobilio kėbulą, rūpestingai jį blizgino. Vienuolikmetis sūnus, braukdamas skuduru per buferius, jam padėjo.
– Matai, sūnau, – kalbėjo tėvas, – automobilis yra šeimos kapitalas: turime skirti dėmesio, jėgų ir laiko.
– Žinoma, tėti.
– Šaunuolis, kad supranti!
Akimirką stojo tyla.
– Bet tada aš nesu šeimos kapitalas, – pusbalsiu sumurmėjo sūnus.
– Kaip tai?
– Tu niekada neskiri man laiko.
B. Ferrero


Koks jūsų šeimos kapitalas?

Branginkime tėčius, skiriančius dėmesio, jėgų ir laiko savo vaikams bei šeimai. Su Tėvo diena!

 

Nudžiūvęs medis

Nudžiūvęs medis


Prie kelio stovėjo sausuolis. Naktį pro jį ėjo vagis ir išsigando – pamanė, kad čia jo tyko policininkas. Praėjo įsimylėjęs jaunuolis ir jo širdis džiaugsmingai suspurdėjo – sunykusį medį jis palaikė mylimąja. Pasakų prigąsdintas vaikas, pamatęs sausuolį, pravirko – jam pasirodė, kad tai vaiduoklis. Bet visais atvejais medis buvo tik medis.

Oleg Gadeckij


Mes žvelgiame į pasaulį pro savo vidinius akinius. Jų būna visokių: spalvotų, užtamsintų, įskilusių, sudužusių, švariai nuvalytų ar apsinešusių dulkėmis… Ir vaikus matome tokius, kokie patys esame – kokius akinius nešiojame.

Senojo indėno išmintis

Senojo indėno išmintis

Kartą senasis indėnas atskleidė savo anūkui gyvenimo tiesą.
– Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas simbolizuoja nerimą, pyktį, pavydą, gailestį sau, egoizmą, ambicijas, melą… Kitas vilkas – ramybę, taiką, meilę, laimę, viltį, tiesą, gerumą…
Mažasis indėnas, sujaudintas senelio žodžių, akimirkai susimąstė, o po to paklausė:
– O kuris vilkas laimi kovą?
Senasis indėnas vos pastebimai šyptelėjo ir atsakė:
– Visuomet laimi tas vilkas, kurį tu maitini.

Kurį vilką maitinsime šiandien? Tai tik mūsų pasirinkimas.
Mergaitės ir strazdanos

Mergaitės ir strazdanos

Gyveno kartą dvi mergaitės. Abiejų veidai buvo strazdanoti. Viena, vardu Auksė, visad linksma ir gerai nusiteikusi, o kita, vardu Mėta, dažnai liūdėjo. Liūdnoji Mėta linksmosios Auksės paklausė:
– Ko tu visad linksma ir tokia laiminga?
– Todėl, kad turiu šias nuostabias strazdanas – atsakė ši. – Mano tėtis pasakė, kad, kai aš miegu, atskrenda angelai ir mane laimina. Jie bučiuoja į žandus. Tėtis sakė, kad ten, kur prisilietė angelų lūpos, liko strazdanos, todėl aš visada esu tokia laiminga. O kodėl tu visada tokia liūdna?
– Todėl, kad ir aš turiu strazdanų, bet mano tėtis sakė, kad, kai aš miegu, atskrenda musės. Jos tupia man ant skruostų ir pridergia. Tėtis sakė, kad mano strazdanos – tai musių palikti pėdsakai. Mergaitė pravirko.

Natalja Balinskaja


Jei vaiko savitumą ar kitoniškumą suvokiame kaip trūkumą, raginame jį slėptis ir gūžtis, o jei kaip privalumą – unikalią duotybę – mokome jį džiaugtis, gerbti ir mylėti save.

Apie varles

Apie varles

Kartą dvi varlės įkrito į gilų išdžiūvusį šulinį. Kitos varlės spėjo laiku sustoti ir pasitraukti. Dabar jos tupi ant krašto ir dejuoja, kad dvi įkritusios varlės jau tikrai bus susižeidusios. Viena nusiminusi varlė nė nemėgina išlipti, o kita, sukaupusi jėgas, bando išsilaikyti ant slidžių šulinio sienų ir lėtai ropoja į viršų. Tai matydamos kitos varlės kvaksi, kad ji būtų atsargi, nenuslystų žemyn, kad vis tiek nepajėgs užlipti iki viršaus, nes per daug aukštai. Pamačiusios, kad ši jau beveik užropojo, dar garsiau pradėjo kurkti: „Būk atsargi, tai labai pavojinga, jei dabar nukrisi, tai tikrai ką nors susilaužysi“. Nepaisydama visų kalbų varlė nepaliaujamai tęsė savo kelionę ir pagaliau užsiropštė į viršų. Ji pavargusi, bet labai patenkinta. Kitos varlės nežinojo, kad šioji – kurčia!

Dirk Schmidt


Kaip mes padrąsiname vaiką įveikti sunkumus ir eksperimentuoti? Ar leidžiame vaikui kaupti savo patirtį tokiu būdu, kokiu jis nori, ar tokiu, koks mums atrodo priimtiniausias? Nuolatinis kvaksėjimas vaikui kažko nedaryti gali apsaugoti jį nuo realios grėsmės, bet taip pat atimti tikėjimo savimi galią pačiam įveikti gyvenimo kelyje pasitaikiusias kliūtis.