Mėnuo: balandžio 2017

Vaikų ožiukai – galimybė augti kartu

Vaikų ožiukai – galimybė augti kartu

Mama su trimečiu sūnumi Kristupu išsiruošė į prekybos centrą. Jie iš anksto susidarė būtiniausių prekių sąrašą, kuris palengvintų apsipirkimą. Tačiau, vos įpusėjus apsipirkimui, sūnus užsinorėjo naujos mašinėlės. Mama atsakė, kad šio žaislo neplanavo pirkti, ir paprašė padėti mašinėlę į vietą. Sūnui tai nepatiko, bet sutiko. Tada jis užsimanė konstruktoriaus. Mama vėl paaiškino, kad šiuo metu jo nupirkti negali. Berniukas supyko, pradėjo mėtyti žaislus, krito ant žemės ir ėmė rėkti.

Kol tėtis kalbėjo telefonu, jo penkiamečiai dvyniai Tomas ir Tadas žaidė su kaladėlėmis. Abu statė bendrą bokštą. Vienas iš brolių stodamasis netyčia užkliudė bokštą ir jis nugriuvo. Kitas brolis įsiuto, pradėjo pykti ir mėtyti kaladėles, o viena jų pataikė Tadui į akį.

Visa šeima ruošėsi į tetos gimtadienį. Tėvai jau apsirengė, o jų dvimetė dukra Lėja atsisakė tai daryti. Laikas nenumaldomai tiksėjo, nesinorėjo pavėluoti, todėl abu tėvai stengėsi susitarti su dukra, tačiau ji kategoriškai priešinosi rengtis bet kokius drabužius, plėšė juos nuo savęs, verkė ir spardėsi.

Jei bent kartą esate atsidūrę panašioje situacijoje, turbūt žinote, kaip nelengva išlikti ramiam. Vaikai tampa užsispyrę, maištaujantys, priešiški, sunkiai valdomi, pilni pykčio, isterijos, ašarojantys, kaprizingi ir pan. Tėvai jaučiasi sutrikę, nelaimingi, susigėdę, išmušti iš vėžių, nusivylę, išsekę, kalti. Daugelis net sustingsta iš nežinojimo, ką daryti, arba, priešingai, pradeda infantiliškai ir nebrandžiai elgtis. Tokie vaikų emocijų proveržiai dažnai netikėti ir tėvams, ir vaikams, todėl tampa tikru iššūkiu abiem pusėms. Kaip elgtis, kai vaikus aplanko ožiukai? Į ką atkreipti dėmesį, kad pajėgtume juos nuraminti, o auklėjimas taptų lengvesnis ir veiksmingesnis?

Mokydami nebaudžiame

Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą. Šaukimu, pamokslavimu, rėkimu ir liepimais tėvai bandė dar labiau sustiprinti savo autoritetą, kuriam nevalia priešintis. Vaikai slopindavo netinkamą elgesį iš baimės dėl tėvų reakcijos. Manyta, kad tėvai yra tie, kurie iš vaiko, lyg iš molio, turi nulipdyti žmogų pagal savo įsivaizdavimą, o jei nesiseka – panaudoti rykštę. Tėvų elgesio modeliai, neįgyvendintos svajonės ir neišsipildę lūkesčiai buvo perkeliami vaikams su viltimi, kad jie juos įgyvendins beveik be galimybės pasipriešinti.

Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje. Žydų kilmės šveicarų psichoterapeutė Alice Miller po dvidešimties metų psichoanalizės praktikos visą dėmesį skyrė vaikystėje patirtų traumų tyrimams. Pasak jos, 90 proc. dabartinių pasaulio gyventojų vaikystėje patyrė fizinį ar psichologinį smurtą. Tokios žiaurybės kaip mušimas, draugiško dėmesio ar bendravimo stoka, vaikų poreikio ir sielos skausmo nepaisymas, beprasmės, iškrypėliškos bausmės, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, emocinis šantažas, savivertės žlugdymas ir įvairiausi valdžios naudojimo būdai traumuoja vaikus, skatina atsižadėti savasties bei tėvų.

Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus – jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų. Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų. Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis. Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai. Tokiam į vaiką ir į santykį su juo orientuotam auklėjimui reikia didelės kantrybės, empatijos, atsidavimo, sąmoningumo, kūrybiškumo, o tai ne visada paprasta.

Visą straipsnį galite rasti čia: http://www.psichologijatau.lt/vaiku-oziukai-galimybe-augti-kartu/

5 žingsniai sąmoningo pykčio link

5 žingsniai sąmoningo pykčio link

Tobulėkite, būkite subrendę ir supraskite, kad medus pritraukia daugiau vabzdžių nei actas. Neleiskite, kad jūsų pyktis ir nusivylimas neigiamai veiktų aplinkinius. Zigas Ziglaras

Dauguma žmonių bent kartą per dieną pasipiktina, sudirgsta, susierzina ar pajunta kartėlį. Kiekvienas turime teisę išgyventi tai, ką jaučiame, ir pyktis, žinoma, nėra išimtis. Tai emocinis signalas, kurį būtina išgirsti. Neatpažintas, kaupiamas, vengiamas ar slopinamas pyktis ilgainiui virsta įniršiu, rodančiu pažeistą vidinį žmogaus vientisumą ir sutrikusį santykį su išoriniu pasauliu. Tokiam pykčiui palaikyti sunaudojame milžinišką kūrybinės, intelektinės ir seksualinės energijos kiekį. Kitą vertus, jei stengsimės suprasti pyktį ir priimsime jį kaip galimybę geriau pažinti save bei tobulėti, atsiversime prasmingoms permainoms santykiuose su savimi ir artimaisiais. Nuo ko pradėti?

Praktikuokime savistabą

Kuo labiau pykstame, tuo labiau susitelkiame į kitą žmogų, kuris, mūsų manymu, mus ir supykdė. Tuo metu pamirštame etiketą, pozityvius bendravimo įgūdžius, seminaruose išgirstą medžiagą apie pykčio valdymą, perskaitytas knygas apie savikontrolę ir pasižadėjimą bendrauti mandagiai. Kai pykčio energija užvaldo visą kūną ir protą, atrodo, kad užverda kraujas, tampame akli, nebematome, kas vyksta, o tik kibirkščiuojame ir sproginėjame bet kur ir bet kada.

Dažnai barnio ar konflikto metu bandome įrodyti tiesą ar pranašumą, nors kiekvienas savaip esame teisūs, vertingi ir unikalūs, tiesiog skirtingai suvokiame tikrovę. Pavyzdžiui, vyras priekaištauja, kad žmona neskaniai gamina, o ji barasi, kad sutuoktinis per mažai uždirba, kad pajėgtų sumokėti už brangiai kainuojančius maisto gaminimo kursus; darbdavys piktinasi prasta pavaldinių darbo kokybe, o jie tikina padarę viską, ką galėjo, esant krizinei situacijai ir turint ribotus darbo išteklius; tėvai skundžiasi, kad vaikai namie nesitvarko, o jie nuoširdžiai tikina, kad tenori žaisti ir stengiasi susitvarkyti tiek, kiek pajėgia. Pykčiui stiprėjant ir augant įtampai, mūsų ego vis labiau pučiasi, o savikontrolė silpsta, todėl pykčio banga pradeda valdyti mus, o ne mes ją.

Šią straipsnio dalį taip pat galite rasti čia: http://www.psichologijatau.lt/4183-2/

Straipsnio tęsinį galite rasti tik popieriniame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje  (2017 Nr.2).