Mergaitės ir strazdanos

Mergaitės ir strazdanos

Gyveno kartą dvi mergaitės. Abiejų veidai buvo strazdanoti. Viena, vardu Auksė, visad linksma ir gerai nusiteikusi, o kita, vardu Mėta, dažnai liūdėjo. Liūdnoji Mėta linksmosios Auksės paklausė:
– Ko tu visad linksma ir tokia laiminga?
– Todėl, kad turiu šias nuostabias strazdanas – atsakė ši. – Mano tėtis pasakė, kad, kai aš miegu, atskrenda angelai ir mane laimina. Jie bučiuoja į žandus. Tėtis sakė, kad ten, kur prisilietė angelų lūpos, liko strazdanos, todėl aš visada esu tokia laiminga. O kodėl tu visada tokia liūdna?
– Todėl, kad ir aš turiu strazdanų, bet mano tėtis sakė, kad, kai aš miegu, atskrenda musės. Jos tupia man ant skruostų ir pridergia. Tėtis sakė, kad mano strazdanos – tai musių palikti pėdsakai. Mergaitė pravirko.

Natalja Balinskaja


Jei vaiko savitumą ar kitoniškumą suvokiame kaip trūkumą, raginame jį slėptis ir gūžtis, o jei kaip privalumą – unikalią duotybę – mokome jį džiaugtis, gerbti ir mylėti save.