Mėnuo: kovo 2017

Senojo indėno išmintis

Senojo indėno išmintis

Kartą senasis indėnas atskleidė savo anūkui gyvenimo tiesą.
– Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas simbolizuoja nerimą, pyktį, pavydą, gailestį sau, egoizmą, ambicijas, melą… Kitas vilkas – ramybę, taiką, meilę, laimę, viltį, tiesą, gerumą…
Mažasis indėnas, sujaudintas senelio žodžių, akimirkai susimąstė, o po to paklausė:
– O kuris vilkas laimi kovą?
Senasis indėnas vos pastebimai šyptelėjo ir atsakė:
– Visuomet laimi tas vilkas, kurį tu maitini.

Kurį vilką maitinsime šiandien? Tai tik mūsų pasirinkimas.
Vaikų pamokos suaugusiesiems

Vaikų pamokos suaugusiesiems

Įprasta manyti, kad suaugusieji moko mažuosius. Manome, kad vaikai yra per maži, kad ko nors mus išmokytų. Bet ar tikrai? Neįvertindami vaikų mums daromos įtakos, nepastebėsime ir ypatingų progų bei unikalių galimybių tobulėti. Sutelkdami dėmesį į vaikus ir likdami atidūs savo reakcijoms, kasdien išvysime situacijų, per kurias jie mus ko nors moko.

Atkreipkime dėmesį į žaidžiančius vaikus. Štai penkiametis Jonas įsivaizduoja, kad yra vairuotojas, o šešiametis Simonas – policininkas. Jiems svarbu tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne tai, kas buvo vakar ar bus tik rytoj. Abu berniukai yra susidomėję tuo, ką daro: kuria žaidimo personažus ir taisykles, gaminasi reikiamas priemones, kūrybiškai pertvarko erdvę ir pan. Iš šalies atrodo, kad įsijautimas į žaidimo procesą ir yra malonumo šaltinis, kai reikšminga tik tai, ką jaučiame, galvojame ir patiriame šiuo metu. Tokiu elgesiu berniukai moko mus išgyventi dabarties akimirką – nebūti prislėgtiems praeities naštos ar suvaržytiems rytdienos.

Kitaip nei vaikai, suaugusieji dėmesį dažnai nukreipia į praeitį. Vis grįžtame prie buvusių įvykių, santykių ar žmonių, prisirišame prie to, kas jau nebeegzistuoja, ir taip pasmerkiame save vidinei kančiai bei nuolatiniam alinančiam skausmui. Pavyzdžiui, garbingo amžiaus moteris, užuot branginusi per savo gyvenimą sukauptą patirtį, dabarties laiką ir jai likusias dienas aukoja sielvartui, kad neišnaudojo turėtų galimybių, padarė daug klaidų, gyvenimą iššvaistė veltui ir pan. Pasinerdami į buvusius nemalonumus, skaudžius prisiminimus, sudužusias viltis, sau nepadėsime, o tik dar labiau pabloginsime savijautą. Tačiau apgailestavimas, sąžinės graužatis, nusivylimas, nostalgija ir nuoskaudos vis mažiau mus persekios, jei mokysimės priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir būsime dėkingi už suteiktą galimybę patirti dabarties akimirką. Būtent vaikai savo gebėjimu pravirkti ar supykti ir netrukus vėl šypsotis mums parodo, kad nereikia nieko kaupti ir tuščiai apgailestauti, o, priešingai, reikia paleisti praeities nemalonumus ir netrukus vėl džiaugtis gyvenimu.

Šią straipsnio dalį taip pat galite rasti čia: http://www.psichologijatau.lt/4185-2/

Straipsnio tęsinį galite rasti tik popieriniame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje  (2017 Nr.2).

Mergaitės ir strazdanos

Mergaitės ir strazdanos

Gyveno kartą dvi mergaitės. Abiejų veidai buvo strazdanoti. Viena, vardu Auksė, visad linksma ir gerai nusiteikusi, o kita, vardu Mėta, dažnai liūdėjo. Liūdnoji Mėta linksmosios Auksės paklausė:
– Ko tu visad linksma ir tokia laiminga?
– Todėl, kad turiu šias nuostabias strazdanas – atsakė ši. – Mano tėtis pasakė, kad, kai aš miegu, atskrenda angelai ir mane laimina. Jie bučiuoja į žandus. Tėtis sakė, kad ten, kur prisilietė angelų lūpos, liko strazdanos, todėl aš visada esu tokia laiminga. O kodėl tu visada tokia liūdna?
– Todėl, kad ir aš turiu strazdanų, bet mano tėtis sakė, kad, kai aš miegu, atskrenda musės. Jos tupia man ant skruostų ir pridergia. Tėtis sakė, kad mano strazdanos – tai musių palikti pėdsakai. Mergaitė pravirko.

Natalja Balinskaja


Jei vaiko savitumą ar kitoniškumą suvokiame kaip trūkumą, raginame jį slėptis ir gūžtis, o jei kaip privalumą – unikalią duotybę – mokome jį džiaugtis, gerbti ir mylėti save.

Apie varles

Apie varles

Kartą dvi varlės įkrito į gilų išdžiūvusį šulinį. Kitos varlės spėjo laiku sustoti ir pasitraukti. Dabar jos tupi ant krašto ir dejuoja, kad dvi įkritusios varlės jau tikrai bus susižeidusios. Viena nusiminusi varlė nė nemėgina išlipti, o kita, sukaupusi jėgas, bando išsilaikyti ant slidžių šulinio sienų ir lėtai ropoja į viršų. Tai matydamos kitos varlės kvaksi, kad ji būtų atsargi, nenuslystų žemyn, kad vis tiek nepajėgs užlipti iki viršaus, nes per daug aukštai. Pamačiusios, kad ši jau beveik užropojo, dar garsiau pradėjo kurkti: „Būk atsargi, tai labai pavojinga, jei dabar nukrisi, tai tikrai ką nors susilaužysi“. Nepaisydama visų kalbų varlė nepaliaujamai tęsė savo kelionę ir pagaliau užsiropštė į viršų. Ji pavargusi, bet labai patenkinta. Kitos varlės nežinojo, kad šioji – kurčia!

Dirk Schmidt


Kaip mes padrąsiname vaiką įveikti sunkumus ir eksperimentuoti? Ar leidžiame vaikui kaupti savo patirtį tokiu būdu, kokiu jis nori, ar tokiu, koks mums atrodo priimtiniausias? Nuolatinis kvaksėjimas vaikui kažko nedaryti gali apsaugoti jį nuo realios grėsmės, bet taip pat atimti tikėjimo savimi galią pačiam įveikti gyvenimo kelyje pasitaikiusias kliūtis.