Apie

Apie

Tinklalapiu „Šalia vaiko“ norime įkvėpti daugiau tėvų kurti darnesnį ryšį su vaiku ir padėti šeimoms siekti pozityvesnio bei sąmoningesnio vaikų auginimo bei auklėjimo.

Būti šalia vaiko – jį matyti, išgirsti, jausti, suprasti, įsiklausyti atvira ir meilės kupina širdimi. Kol vaikas užauga, dažniausiai ir daugiausiai šalia jo būna mama ir / ar tėtis, tačiau taip pat nemažai laiko su vaiku praleidžia seneliai, giminaičiai, auklėtojos, mokytojai, draugai ir kiti. Buvimas šalia vaiko nėra pasyvus ir visada tik lengvas veiksmas. Dažnai tėvams jis būna net labai aktyvus ir dinamiškas procesas, su daug taikių ir prieštaringų, lengvų ir sunkiai išbūnamų akimirkų, pareikalaujančių kantrybės, pastangų, atsidavimo, empatijos, o taip pat ir gilesnio savęs pažinimo bei poreikio keistis.

Būti šalia vaikobūti pakankamai gerais tėvais. Tėvystė yra viena iš gražiausių ir emociškai sunkiausių gyvenimo patirčių, ypač, kai tėvai siekia būti idealūs ir nepriekaištingi. Bet pagalvokime, ar to reikia? Daug svarbiau būti tokiais, kurie: kasdien kūrybiškai, su meile ir pagarba kuria darnų ryšį su vaiku, tačiau išlieka sau atlaidūs, net jei ir suklysta; kurie rūpinasi vaiko poreikiais, bet taip pat ieško būdų, kaip fiziškai, emociškai bei dvasiškai save pastiprinti; kai už vaiką nesprendžia jo sunkumų, tačiau stengiasi išlikti prieinami ir pasiekiami, kai jam reikia palaikymo, atjautos ar padrąsinimo; kurie mokosi susitaikyti su realybe ir joje išbūti, kai jaučia, kad padarė viską, ką tuo metu galėjo padaryti ir pan. Taip elgdamiesi tėvai savo pavyzdžiu moko vaiką, jog svarbiau būti savimi, o ne tobulu; jog mūsų ir šalia esančių poreikiai yra vienodai svarbūs, verti dėmesio bei pagarbos; jog, norėdami darniai sutarti su kitais, pirmiausia turime mokytis darniai sutarti su pačiu savimi.

Būti šalia vaiko – mokytis mylėti ir priimti vaiką tokį, koks jis yra. Vaikas ateina pas mus ne tik todėl, kad padėtume atsiskleisti jo unikaliai prigimčiai, bet ir todėl, kad parodytų, kur mums tobulėti. Tačiau, net ir linkėdami geriausio savo vaikams, ne visi tėvai supranta, žino ar moka, kaip tai padaryti. Taip nutinka dėl nelankstaus ar vienintelio žinomo vaikų auklėjimo stiliaus, dėl savo ir vaiko poreikių nesupratimo, dėl vaikystėje nepatirto artimo ryšio su savo tėvais ir pan. O būtent vaikystėje tėvų meilė, supratimas, padrąsinimas, pagarba, besąlygiškas priėmimas, atjauta, tikėjimas vaiku padeda kurti abipusį emocinį ryšį, tuo tarpu įsakinėjimai, kaltinimai, pamokslavimai, vertinimai, kontrolė, riksmai – trukdo jam atsirasti. Nepaisant to, kad kiekvieno iš mūsų vaikystės patirtis skirtinga, svarbu nekaltinti savo tėvų, padėkoti jiems už gyvybę, o patiems sąmoningai pasirinkti tapti emociškai brandesniems ir atsakingesniems už savo ir visus šalia esančius vaikus.

Su meile,  Rūta ir Ala